Tik sutapimai ar tai ką nors reiškia?

Jau gerą pusvalandį kartoju eik tu sau, aš negaliu patikėti, oh my God, aš nesuprantu ir panašias nerišlias mintis. Smulkus šios dienos aprašymas.

***
Mokykloje bendraklasė pasakoja apie kažkokį naują jos draugą. Jai bekalbant sugalvoju paklausti, koks to draugo vardas. Pirma mintis šauna - Benas. Nežinau kodėl, paprasčiausiai ateina į galvą toks žodis. Klausiu „Koks jo vardas?“. Atsako: „Benas“. Pradedu sakyti, kad taip ir galvojau, tačiau, kaip įrodysi tokią „iš lempos“ trauktą mintį? Tačiau manyje kažkas vartaliojasi, visiškai nesuprantu, kas įvyko, iš kur aš atspėjau mintyse to žmogaus vardą.

Šiandien man reikia važiuoti darytis paso. Senąjį su dar keliais popieriais pasiimu į mokyklą - o kas jei nespėsiu ir teks tiesiai iš jos važiuoti?

Baigiasi pamokos, visi važiuojam namo. Einu snieguotu takeliu pro šalia namų esančią stotelę (aš išlipu kitoje, kur man tinkami autobusai važiuoja). Beeidama matau, kaip į autobusą bėga mažas vaikas. Jis, kaip ir pridera pagal tas kvailas viešojo transporto taisykles sustoja prie priekinių durų, tačiau jos neatsidaro. Vaikas nubėga prie galinių ir įlipa pro jas. Matyt priekinės užšąlusios arba sugedusios. Tai buvo 3 mėlynas autobusas.

Grįžusi namo puolu ieškoti paso. Išverčiu visą tašę ir dabar jau visa drebėdama suvokiu, kad palikau jį mokykloje, anglų kabinete. Truputį supanikavusi skubiai rengiuosi, susidedu kelis po ranka pasitaikiusius daiktus į rankinę ir pasileidžiu bėgti į stotelę.

Stotelėje laukiu autobuso, kuris mane nuveš į atgal mokyklon. Kaip tyčia šiandien, dabar, turėjo į stotelę ateiti mano pradinių klasių mokytoja., kai jos nemačiau jau gerus 3 metus. Užsidedu didelį kapišoną ir vaidinu nepažįstamąją. Suprantu, nemandagu ir išvis nelabai humaniška, bet tuo metu aš tik galvojau, kaip pasiimti pasą (pamokos juk pasibaigusios) ir nepavėluoti į migracijos tarnybą.

Išlipus iš autobuso, pasileidžiu bėgti į mokyklą. Na gal tik greitai eiti. Suvokiu, kad nepamenu anglų kabineto numerio, o juk reiks prašyti budinčiosios rakto. Skambinu draugei - neatsako. Visa kiaurai šlapia, uždususi ateinu į mokyklą. Pirmiausia užlipu į trečią aukštą, pasižiūriu, koks kabineto numeris - 308. Nulipusi žemyn pamatau išeinančią braižybos mokytoją. Šiaip ne taip susiveikiu anglų kabineto raktą ir pasiimu paliktą pasą.

Jau ramesnia širdim einu į stotelę, šį kartą jau tiesiai važiuoti į migracijos tarnybą. Prie sankryžos pamatau, kad autobusas kaip tik stoja stotelėje, vis dar siaubingai uždususi ( iš viso 4 kartus bėgiojau per visus mokyklos aukštus) pasileidžiu bėgti į jį. Belipant, o tiksliau vos iššokus į autobusą jame pamatau tą pačią prieš geras 10 minučių iš gimnazijos išėjusią braižybos mokytoją. Bet šitai dar galima paaiškinti - aš užtrukau dvigubai ilgiau, tačiau skubėdama spėjau į autobusą, kurio kuris laikas laukė ji.

Visiškai nusiplukusi važiuoju autobusu. Miesto centre įlipa berniukas, žalia striuke. Išlipu prie migracijos tarnybos, per 10 minučių spėju pavalgyti Mc. Einu to paso ir pradedu kuistis tašėj lapelio, į kurį kabinetą ten reiks eit. Išsitraukiu tą lapelį (kuris beje kartu su pasu gulėjo anglų kabinete mokykloje), o ant jo parašyta 308 kab. Taigi su nuostaba suvokiu, kad senasis pasas gulėjo anglų 308 kabinete, o dabar man reiks eiti į migracijos tarnybos 308 kabinetą pasidaryti naujo. Šito jau niekaip negalima paaiškinti, tiesiog sutapimas.

Pasidarau aš tą pasą, einu į stotelę važiuoti namo. Ateinu, priešais mane stovi toks jaunas vyrukas. Kažkodėl man atrodo, kad jis laukia to paties autobuso, kaip ir aš. Ir dar, kad jis išlips toj pačioj stotelėj kaip ir aš t.y. prie mano namų, nors jį aš matau pirmą kartą. Atvažiuoja man tinkantis autobusas. Tas vyrukas ir juda link jo. Staiga aš suvokiu, kad šis autobusas man kažkur labai matytas. Nuojauta neleidžia eiti link priekinių durų ir staiga aš prisimenu, kad tai tas pats 3 mėlynas autobusas, kurį mačiau eidama iš mokyklos namo. Tas, kurio priekinės durys neatsidaro. Palaukiu, kol išlips žmonės ir nė nepasakusi galvos į priekines duris, lipu pro viduriniasias. Minėtas jaunuolis nesupranta, kodėl taip darau, tačiau paseka mano pavyzdžiu. Bevažiuodama kitoje stotelėje įsitikinu, kad tai tas pats autobusas ir jo durys tikrai neveikia.

Besižvalgydama po autobusą pamatau berniuką, žalia striuke kuris prieš gerą valandą važiavo priešinga puse tame pačiame autobuse kaip ir aš. Ir, be abejo, jau net nenustebusi stebiu, kaip jaunas vyrukas išlipa kartu su manimi.

***

Vasario 23 – Ekonomikos projektas mokykloje. Pardavinėjam savo pagamintas prekes.
Kovo 23 – Lietuvių kalbos olimpiada
Balandžio 23 – Lietuvių kalbos egzaminas žodžiu (viešoji kalba)
Gegužės  23 – Lietuvių kalbos egzaminas raštu

***

Jau kurį laiką pastebiu, kad miegoti nueinu (t.y. atsigulusi į lovą pasižiūriu į laikrodį) 23:23 arba 23:32. Niekada kitaip. Nežinau, kodėl būtent tą minutę pasižiūriu į laikrodį.

***

Nežinau, kas čia vyskta ir nežinau, kaip man jaustis. Kartais stebiuosi, kartais pradedu šiek tiek bijoti, bet dažniausiai džiaugiuosi. Malonūs tie visi keisti sutapimai. Kita vertus, tai, kad egzminai ir visi didieji darbai 23 dieną... Gal geriau einu žiūrėti filmo 23, gal tada ką suprasiu? Nors draugės sako, kad tada iš vis bijosiu... Šiaip ar taip, pastaruoju metu vyskta kažkas įdomaus.